Dievas skandina tą, kuris plaukti galėdamas, neplaukia

🌙 DIEVAS SKANDINA AR TIESIA RANKĄ?

O gal skandinimas ir yra “rankos tiesimas” tiems, kas niekaip neišjuda patys? Gal tai ir yra meilė?

Meilė juk nėra tik paglostymai ir palaikymo žodžiai, meilė - ir spyris į užpakalį, ir viso ko praradimas tam, kad suvoktume visko, o pirmiausia savęs, beribiškumą ir amžinumą. Kad nustotume laikytis daiktų, žmonių, susikurto savo gyvenimo ir savęs paveikslo.

Dauguma esame tiek užpelkėję baimėse, abejonėse ir apsimelavę sau iki ausų, kad geriau renkamės stovėti įstrigę iki kelių dumble nei plaukti į nežinomus vandenis.

Renkamės kalėjimą, nors durys visada buvo ir yra atviros bet kada išeiti.

Išjudėti mums reikia postūmio. Ir dažniausiai tas postūmis būna toks, kad žemė slysta iš po kojų ir trūksta oro.

Ir ačiū dievui.

Nes dažnai reikia skęsti, kad pradėtumėme plaukti ir mirti, kad pradėtume gyventi.