Mūsų kūnas – šventovė

Mūsų kūnas – šventovė.

Tai frazė, kurią dauguma esame girdėję. Ji pasirodo jogų pamokose, įkvepiančiuose citatų puslapiuose, net dainų tekstuose.

Bet paklauskite savęs nuoširdžiai:ar tikrai taip gyvenate?

Ar tikite tuo ne tik žodžiais, bet kūnu – kasdieniais veiksmais, pasirinkimais?

Farmacijos, grožio, net maisto industrijos dešimtmečiais kantriai ir sistemingai įtikinėja mus priešingai. Kad kūnas – netobulas. Kad jis lūžta, serga, sensta.

Ir kad be išorinių „pataisymų“ jis vertas mažiau.

Kad reikia „pagerinimų“ – nuo naujausių skiepų ir vitaminų iki injekcijų. Nuo brangių serumų iki invazinių procedūrų.

Jie parduoda mums trūkumą.

O mes – patikime. Netikime, kad kūnas, sukurtas pagal dievišką paveikslą, jau yra pakankamas. Tai tarsi kažkokia biblinė pasaka, kurią visi žinome, bet tikėdami – netikime.

Juk jei tikėtume, gal visai nereikėtų tiek „update’ų“?

Kai kūnas sako „pavargau“, mes puolame jį taisyti – tarsi nuovargis būtų sisteminė klaida, o ne kvietimas sustoti.

Kai jis nori tylos – mes prigrūdame ausis triukšmu.

Kai jis nori išsivalyti – mes jį užlopome tabletėmis.

Kai jis nori švelnumo – mes skubame jį koreguoti.

Ir visa tai – vardan ko?

Kad atitiktume svetimą, dažnai net mums patiems neaiškų standartą?

Kad atiduotume atsakomybę už savo sveikatą į kitų rankas?

Ar tikrai manote, kad jūsų sveikata rūpi bilijoninėms grožio ir farmacijos industrijoms?

Juk kuo daugiau sergančių ir bijančių – tuo labiau klesti verslas, ar ne?

O juk kūnui reikia visai nedaug:

gero miego, tikro maisto, gamtos, judesio, saulės.

Šie dalykai ne tik palaiko gyvybę –

JIE JĄ GYDO.

Kūnas – ne problema, kurią reikia išspręsti.

Tai sąjungininkas, kuris kantriai laukia,

kol pradėsi klausytis jo, o ne diagnozių.

Gal šiandien nors trumpam sustok ir paklausk savo kūno – ką jis tau nori pasakyti?

Su meile ir pagarba kūnui –

iki pasimatymo ant jogos kilimėlio,

Jurga 🌙