ᚠeel Your ᚠeet stovykla – tai erdvė, kur senoji išmintis susilieja su šiuolaikinio žmogaus kelione, kviesdama sugrįžti į kūną ir į gamtos ritmą

​

Gyvenimas kupinas kontrastų: juoda ir balta, lietus ir saulė, ašaros ir juokas, audros ir švelnus pavasario vėjas. Visa ši įvairovė – mūsų žmogiškos patirties dalis. Ji augina. Tačiau, kad kontrastų sūkuryje išliktume stabilūs – mums reikia šaknų.

Gilių, tikrų, gyvų.

Įsižeminimas (grounding) – tai ne tik poetiška metafora, bet ir realus procesas, kurį pripažįsta tiek senosios tradicijos, tiek šiuolaikinis mokslas.

Tai – ne mada. Ne iššūkis. O tikrasis mūsų inkaro taškas: įsigalinti, prisiminti ir sugrįžti į save.

Per basas pėdas kūnas išsikrauna nuo perteklinių įtampų ir priima naują gyvybinę energiją. Biologiškai tai vyksta per elektronų mainus su žeme – jie ramina nervų sistemą, mažina uždegiminius procesus, stiprina imunitetą.

​

Kai basomis paliečiame žemę, kūnas persikrauna, ląstelės atsigauna, nervų sistema nurimsta, o viduje atsiveria centras, iš kurio gimsta tvirtybė. Įsižeminimas suteikia atramą be išorinių autoritetų – tai grįžimas prie savo kūno ir prie pačios Žemės.

​

Per pėdas teka daugiau, nei galime įsivaizduoti: įsižeminimas, nervų sistemos pusiausvyra, vidaus organų sveikata. Nugara, virškinimas, net sapnų kokybė susiję su tuo, ar mūsų pėdos gyvos ir jaučia žemę. Kai prarandame šį ryšį – nutolstame nuo savęs.

​

Atskleisdami pėdų galią, mes sugrįžtame į natūralią harmoniją su kūnu, gamta ir Visata. Čia susilieja mokslas, kuris aiškina procesus per biofiziką, ir gnosis – giluminis žinojimas, jog žemė yra ne tik planeta, bet ir gyvas organizmas, į kurį įsišakniję tampame visumos dalimi.
 

Stabilumą atrandame ne bėgdami nuo kontrastų, o leisdami jiems tekėti per mus, išlikdami įsišakniję. Taip tampame tiltu tarp viršaus ir apačios, tarp mikro- ir makro-kosmoso – atrandame savo centrą, vidinę darną ir ramybę.

​